Kaip nukristi

Net ir gerai stovėdami ant riedučių, anksčiau ar vėliau nukrisite. Vis dėlto tas kritimas nebūtinai turi būti nekontroliuojamas. Patyręs čiuožėjas žino, kaip taisyklingai nusileisti ant žemės.

Naudokite apsaugas

Tinkama apsauginė įranga padeda apsaugoti riešus, alkūnes, kelius ir galvą. Vis dėlto atminkite, kad apsaugos nėra šimtaprocentiškai veiksmingos ir su jomis vis tiek galite susižaloti. Galva labai jautri, plaštakose yra mažiausi kūno kaulai, o keliai ir alkūnės yra svarbūs sąnariai – todėl nė vienos šių vietų neturėtumėte per daug naudoti kaip smūgio slopintuvo.

Krisdami pasinaudokite apsaugomis. Nusileisti ant apsaugotos kūno dalies daug geriau nei ant neapsaugotos.

Pirmyn geriau nei atgal

Jei tik turite galimybę rinktis, kriskite pirmyn, o geriausia – šiek tiek pirmyn ir į šoną. Tam yra trys priežastys. Pirma, visos jūsų apsaugos yra priekinėje kūno pusėje – keliai, riešai ir alkūnės – todėl krisdami pirmyn nusileidžiate būtent ten, kur esate apsaugoti. Antra, matote vietą, ant kurios tuoj nusileisite, ir dar turite akimirką ją pakoreguoti. Trečia, krisdami atgal atveriate dvi pažeidžiamiausias savo vietas, pakaušį ir uodegikaulį, o nė vienos iš jų niekas neapsaugo.

Kristi tiesiai pirmyn taip pat nėra idealu, nes visa jėga susikoncentruoja viename taške. Todėl geriausia nusileisti bent šiek tiek šonu – taip smūgis pasiskirsto didesniame kūno plote. Nuo geriausio iki blogiausio eiliškumas atrodo taip: pirmyn ir į šoną, tiesiai pirmyn, šonu ir pačiame gale – atgal.

Kontroliuokite kritimą

Kai pradedate netekti pusiausvyros ir jaučiate, kad nukrisite, nežiūrėkite žemyn ir nemosuokite rankomis – taip pusiausvyrą prarasite dar labiau ir galite padidinti kritimo jėgą.

Jausdami, kad krentate, verta nuleisti svorio centrą kuo žemiau. Sulenkite kelius ir pritūpkite kuo žemiau galite. Kuo žemiau esate, tuo trumpesnis kritimo atstumas ir tuo silpnesnis smūgis.

Nekiškite prieš save tiesių, įtemptų rankų. Nusileidimas ant ištiestos plaštakos yra dažniausia priežastis, dėl kurios čiuožėjai susižaloja riešą, nes visas kūno svoris atsiduria viename mažame sąnaryje. Alkūnes laikykite lengvai sulenktas ir leiskite riešo apsaugai slysti žeme, o ne atsiremkite plaštaka ir staigiai sustokite.

Taip pat nesikabinkite į kitus žmones ar į turėklus. Įsikibę į žmogų dažniausiai patrauksite jį kartu su savimi, o turėklas sustabdys ranką, kai likusį kūną greitis dar neš pirmyn.

Jei krentate judėdami, prieš smūgį pasistenkite pasisukti šonu ir, atsidūrę ant žemės, lengvai persiverskite. Taip sumažinsite jėgą, kurią priimate.

Svarbu ir tai, kad krisdami būtumėte atsipalaidavę – įtemptas kūnas reiškia didesnę sužalojimų ir lūžių tikimybę.

Paskirstykite smūgį kelioms apsaugoms

Geras kritimas yra tas, kai nė viena kūno dalis viena nepriima visos jėgos. Pirmiausia žemės siekia apsaugoti keliai, tada plaštakos su riešų apsaugomis ir galiausiai dilbiai bei alkūnės. Smūgis pasidalija tarp kelių taškų ir nė vienas jų negauna visos dozės. Būtent todėl verta čiuožti su visu apsaugų komplektu, o ne vien su šalmu.

Mokykitės kristi anksčiau, nei to prireiks

Kritimas yra įgūdis, ir jį galite treniruoti ramiai, o ne mokytis panikuodami pirmą kartą netekę pusiausvyros. Užsidėkite visą apsaugų komplektą, išeikite ant žolės arba atsistokite ant storo kilimo ir atlikite kokį dešimt kontroliuojamų kritimų ant kelių ir plaštakų – iš žemo pritūpimo, be jokio greičio.

Tikslas – kad kūnas įsimintų judesį: pritūpkite, kriskite pirmyn ant apsaugų, alkūnes laikykite sulenktas. Kai kritimas bus tikras, apmąstyti jo nebus laiko, ir suveiks tik tai, ką jau esate išbandę.

Po kritimo

Po kritimo nenusiminkite ir nepasiduokite. Pasistenkite likti atsipalaidavę – ant riedučių krentama nuolat. Net profesionalai turi savo momentų, tai kodėl jų neturėtumėte jūs. Jei neleisite sau dėl to stresuoti ir atminsite pirmiau aprašytas technikas, išvengsite įtemptų raumenų patempimų.

Ramiai atsisėskite ir patikrinkite, ar viskas gerai. Jei taip, atsikelkite ir čiuožkite toliau.

Tuo pačiu apžiūrėkite savo įrangą. Apsaugos gali pasisukti iš vietos, todėl prieš vėl leisdamiesi į kelią jas verta atitiesti. Jei stipriai atsitrenkėte galva, šalmą reikėtų pakeisti, net jei jis atrodo nepažeistas – jo vidinės putos susispaudžia tik vieną kartą ir kito smūgio taip pat nebesugers.

Yra ir situacijų, kai geriau tą dieną treniruotę baigti: kai bandant apkrauti riešą jis skauda arba negalite atsiremti plaštaka, kai sąnarys akivaizdžiai tinsta arba kai po smūgio į galvą svaigsta galva, pykina ar sunku susikaupti. Tokiais atvejais nusiimkite riedučius ir kreipkitės į gydytoją, o ne stenkitės problemą iščiuožti.